Linas_V_Medelis
Linas V. Medelis - Kova prasideda. Okupantai - lauk!
2012-05-29
PDF Spausdinti El. paštas



Jūs nešat ryškų šleifą

Šios valstybės-kekšės,

O siela jos voliojasi purve.

***

Tik nedaugelis žmonių – didvyriai, patriotai, kankiniai, tikri reformatoriai – sąžiningai tarnauja valstybei, todėl, dažniausiai, būtinybės verčiami, priešinasi jos iškraipymams ir dėl to jie paprastai laikomi valstybės priešais.

H. D. Toro

 

Pilietinis nepaklusnumas

 

Taikiai eisenai kelią pastojo sustiprintas policijos būrys. Iš eisenos atsiskyrė viena demonstrantų eilė ir ėmė artintis prie jų. Vikriai darbuodamiesi lazdomis, policininkai tiesiogine prasme nukirto visą žmonių liniją ant žemės. Iki vieno. Iš eisenos atsiskyrė antra linija, paskui trečia, paskui ketvirta... Atrodė, tai niekada nesibaigs. Vyrai ir moterys išdidžiai tylėdami ėjo į policininkų sieną nė nebandydami priešintis. Juos pasitinkančios medinės lazdos buvo apkaustytos geležimi ir skirtos mušti žmonėms. Ir užmušti. Pakirsti lazdų smūgių, žmonės susmukdavo, griuvo į šalis tarytum kruvini kėgliai, ir juos vėl pakeisdavo kiti. Žmonės sąmoningai ėjo į mirtį.

 

Neišsigąskite, tai dar ne Lietuva.  Tai pasakojimas apie 1930 metų kolonijinę Indiją, mažas pilietinio nepaklusnumo epizodas ilgoje šalies kovoje už nepriklausomybę.

 

Morališkai aukščiausia pasipriešinimo nepasipriešinimu forma apibrėžiama sanskrito žodžiu satjagracha, reiškiančiu tiesos siekimą, atkaklumą tiesoje (t.y. atkaklumą, įsitikinus savo teisumu). Tai taikus sukilimas, nesutaikoma kova be įniršio, be šaudymo, be teroro, kai žmonės naudojasi vieninteliu ginklu – savo gyvybe.

 

Dėl daugelio kultūrinių skirtumų satjagracha, matyt, neįmanoma europietiškame pasaulyje. Čia prigijo pilietinio nepaklusnumo sąvoka. Jį galima apibrėžti kaip sąmoningą moralei prieštaraujančių įstatymų, apskritai, teisės aktų, taisyklių, oficialių nurodymų ignoravimą, nepripažinimą, neigimą, be provokacijų ir smurto iš „nepaklusniųjų“ pusės. Šitaip prisišaukiama bausmės – suėmimo, įkalinimo, o gal ir smurto.  Būtina tokio nepaklusnumo sąlyga – mandagumas ir draugiškumas teisėtvarkos sargams.

 

Panašų pilietinio nepaklusnumo pavyzdį matėme gegužės 17 dieną Garliavoje. 250 policijos vyrų „imdami“ mergaitę, esant reikalui, būtų panaudoję ir elektros priemones, ir dujas, ir gumines kulkas, ir šunis. Šito išvengta, kadangi pasipriešinimo iš esmės nebuvo. Baudžiamoji atsakomybė gresia, berods, tik vienai gana gležnai moteriškei, užpuolusiai ir apdaužiusiai (tokie gandai) ginkluotą ir šarvuotą policininką.

 

Stebina, kad tarp viso pulko puolančių vyrų neatsirado nė vieno, kuris būtų išdrįsęs prieštarauti, nedalyvauti šioje gėdingoje ir garbingą Lietuvos policininko vardą suteršusioje istorijoje. Labai pavojinga mums visiems, jei šis atvejis būtų simptomiškas visai vidaus reikalų struktūrai (manau, jis turėtų būti aptartas ir išnagrinėtas, pasikeitus policijos ir ministerijos vadovybei). Juk neįtikėtina, kad visas būrys būtų pasidavęs pigiai didžiosios žiniasklaidos propagandai, Garliavoje budėjusius žmones vadinusios padugnėmis, neleidžiančiomis vykdyti teismo sprendimo.

 

O kuo gi čia dėta Indija? Valdančiųjų retorika per 80 metų nedaug pasikeitė - lordas Irvinas (Irwin), faktiškas šalies valdovas, Indijos įstatymų leidybos asamblėjoje (buvo tokia britų kolonizuotoje šalyje, kiek primenanti mūsų Seimą) sakė: „Mano ir mano vyriausybės nuomone, tai bandymas daryti tyčinį spaudimą teisėtai valdžiai masiniais veiksmais ir tai turi būti vertinama kaip pavojingas, nekonstitucinis, ardomasis veiksmas. Masinis judėjimas, net jeigu jo įkvėpėjai planuoja jį kaip neprievartinį, yra ne kas kita, kaip jėgos vartojimas ypatinga forma, o kai jo atvirai skelbiamas tikslas  - padaryti vyriausybės veiklą neįmanoma, pastaroji  privalo arba priešintis, arba atsisakyti savo įgaliojimų“. Šiais lordo Irvino argumentais galėtų pasinaudoti Lietuvos prokurorai ir teisėjai, nagrinėdami „neteisėtų“ Garliavos mergaitės sergėtojų, ar „neteisėtų“ demonstracijų dalyvių bylas.

 

Kuo čia dėta okupuotoji Indija? Todėl, kad žodis  „okupacija“ girdimas vis dažniau ir garsiau. Pavyzdžiui, sakoma: tauta nemato jokio skirtumo, ar valdžia yra svetima, ar sava; Lietuva - ne suvereni valstybė, o įvairių gaujų valdomas kraštas; valdžios elgesys su žmonėmis iš esmės nesiskiria nuo svetimųjų išorinio slėgimo; mus valdo padugnės, oligarchai, mafija...

 

Jeigu taip yra Lietuvoje

 

Šiandien kalbama apie vidinę Lietuvos okupaciją. Trumpiausias okupacijos apibrėžimas yra toks: tai kitos valstybės teritorijos užgrobimas, paprastai karine jėga, ir jos valdymas. Šita tema rašomos disertacijos, ir jos gana nuobodžios. Galima išsiversti šalutiniais okupacijos požymiais. Savo kryptinga veikla (arba nusikalstamu neveikimu) okupacinė valdžia ir jos statytiniai skatina veiksnius, kurių padariniai – buitinės analizės lygmeniu - yra:

 

-teisinės sistemos degradacija, kai reikiamą sprendimą galima nupirkti (nebūtinai pinigais) arba paveikti nurodymu „iš aukščiau“, o „svetimi“ arba „smulkmė“ sodinami už grotų;

 

- socialiai, politiškai ir ekonomiškai aktyviausių visuomenės narių ištrėmimas iš šalies arba izoliavimas;

 

-alkoholizmas ir narkomanija;

 

-valstybės saugumo problemų ignoravimas (valdantieji bet kuriuo atveju tikisi išsaugoti įtaką);

 

-politinių kvailių veiklos skatinimas, sau pasiliekant sprendimo teisę, paperkant juos pinigais, renkamais postais, apdovanojimais, premijomis;

 

-aukščiausių postų valstybės valdyme pardavinėjimas (atidirbama jau atsisėdus į valdininko kėdę);

 

-valstybinių resursų vogimas arba korupcinis išpardavimas;

 

-žiniasklaidos (įskaitant ir valstybinę) degradacija ir paperkamumas, jos savikontrolės priemonių sužlugdymas...

 

Skaitytojui palieku pačiam sugrupuoti šiuos okupuotos valstybės požymius pagal svarbą, ir pačiam spręsti, ar terminas „okupacija“ naudotinas situacijai Lietuvoje apibrėžti.

 

Būkite atsargūs, pripažindami „okupaciją“, nes teiginį reikės pagrįsti. Lietuvos Konstitucijos 3 straipsnyje skelbiama: „Niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių. Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką“ (išskirta mano). „Okupantai“ atvirai neprievartauja, jie dabar panašūs į namų vagį, o mūsų kasdienybė dabar primena namų vagies – paties bjauriausio – ieškojimą: nepatiklumu, įtarumu užkrečiami visi, o niekšas gali būti ir artimas žmogus. Jis meluoja, išsisukinėja, šmeižia kitus, jo kalbos skiriasi nuo darbų, jis nemėgsta viešumos ir konkrečių klausimų, nes negali pasakyti tiesos. Iš to jį galima atpažinti. Jis niekšas, bet vis dar savas. Tada – be prievartos: „Lauk, okupante, iš Lietuvos, iš viešojo Lietuvos gyvenimo!

 

Veidai keičiasi, principai - ne

 

Nepaminėtas vienas baisiausių okupacijos rodiklių: neviltis, pasireiškianti savižudybių skaičiumi. Žinoma, tai irgi gali būti (ir yra) laikoma protesto prieš tokį gyvenimą forma, kai agresija nukreipiama į save.

 

Džordžas Orvelas rašydamas apie Gandį (Mohandas Karamchand Gandhi), pasakoja tokį epizodą iš prieškario (antrojo pasaulinio) laikų. Neprievartinio pasipriešinimo praktiko paklausė: „Ką daryti su žydais? Jeigu jūs prieš jų naikinimą, tai kaip juos išgelbėti nesikišant kariniu būdu?“ (t.y. nevartojant prievartos – aut. past.). Gandis atsakė, kad vokiečių žydams reikėtų kolektyviai nusižudyti ir šitaip „sukelti viso pasaulio ir  vokiečių tautos pasipiktinimą hitlerinio režimo nežmoniškumu“. Po karo jis savo teiginio neatsisakė: žydai vis viena pražuvo, o galėjo mirti prasmingai. 1942 metais, kviesdamas neprievartiniam pasipriešinimui prieš japonus, jis žinojo, kad taip gali žūti  keli milijonai indų. Gandis buvo žiauriai ir naiviai nuoseklus iki galo.

 

Emigracija geriau nei savižudybė – greitas, paprastas, įprastas problemų sprendimo būdas. Bent jau tuo geriau, jog Lietuvai lieka viltis, tikintis jos sūnų ir dukrų sugrįžimo.

 

Kita vertus, Gandis yra rašęs ir taip: „Ne visada reikia aureole vainikuoti mirtį kartuvėse (taip anglai dažnai bausdavo sukilėlius Indijoje – aut. past.), dažnai tokia mirtis lengvesnė už sunkų ir nuobodų darbą maliarijos puolamoje vietovėje“.

 

To kruopštaus, atkaklaus, pasiaukojamo darbo taip trūksta. Tuo tarpu okupacinė valdžia negali leisti ilgo nuoseklaus darbo valstybės labui. Dirbant nuosekliai reikia mąstyti – o tai pavojinga stabilumui. Štai kodėl mūsų valstybėje tiek daug projektų, tiek daug „muilo“ (burbulinių) strategijų ir vizijų, partinių susitarimų ir priesaikų, bet nėra aiškaus veikimo plano. Bjaurimės dabartimi, ateitis skendi migloje, o vyriausybė, tūnodama prietemoje, lyg įgudusi kortas metanti būrėja visada išburs, ko jums labiausiai reikia arba, ko jūs bijote ir nuo ko ji pažadės jus apsaugoti.

 

Valstybę stiprina galvojimas apie ateitį. Juk jokios tautos, net priešų, negalima palikti be vilties (Džavacharlalas Neru). Kai kiekvienas pilietis susimąstys, kokia turi būti prezidentūra, vyriausybė, seimas, kad juos būtų galima gerbti, kokia turi būti valstybė, tai jau bus žingsnis į kitokios valstybės  kūrimą. Kuo greičiau atsikratysime trikdžių tam žingsniui į ateitį, tuo greičiau pajudėsime iš tos balos, kuri vadintina Lietuvos dabartimi.  O jie negalvoja. Jiems gera kaip yra, todėl praktiškai visose šalies gyvenimo ir darbo srityse stengiamasi išlaikyti dabar esamą daugumai žmonių nepakenčiamą padėtį.

 

Kiekvienas  padorus žmogus yra pavojingas

 

Pasak H. D. Toro (Henry David Thoreau), jeigu valstybė teisia neteisingai, padorūs žmonės privalo sėdėti kalėjime. Šis amerikiečių rašytojas, poetas, natūralistas, industrinės plėtros ir globalizacijos kritikas, istorikas, filosofas (pasak „Vikipedijos“, taip pat žinomas dėl vengimo mokėti mokesčius) savo esė  „Apie pilietinio nepaklusnumo pareigą“, sakytume, mokė piliečius nemanyti, kad valdžia iš dievo, o  reikalauti tobulinti (ne panaikinti) valdžią. Neturime pamiršti, ir jiems neleiskime pamiršti, kad valdžia, vyriausybė yra tiktai mūsų pasirinktas būdas valdyti valstybę, sakė jis. Taigi, šis žmogus įvedė pilietinio nepaklusnumo sąvoką. Levas Tolstojus į religines aukštumas iškėlė nesipriešinimo blogiui jėga idėją, o Mahatma Gandis išbandė pilietinį pasipriešinimą praktiškai.

 

Šiemet, gegužės 6 dieną sukako 150 metų nuo Toro mirties. Data beveik sutapo su prasidėjusiu teismu prieš tris žinomus žmones, organizavusius judėjimo „Už teisingumą“ mitingą prie Seimo – nepažeidžiant Konstitucijos, pažeidžiant sostinės savivaldybės leidimą. Su tam tikromis išlygomis galima sakyti, kad taip prasidėjo šiuolaikinis pilietinio nepaklusnumo etapas.

 

Pavienių asmenų pilietinis nepaklusnumas yra desperatiškas bandymas išjudinti kalną. Jeigu šito nepavyksta padaryti, toks bandymas gali patraukti ir ilgainiui patraukia daugelį kitų. Istorija pilna tokių pavyzdžių, atsiranda jų ir Lietuvoje. Kalbininkas, mokslų daktaras, viešai pareiškęs: nusikalstama laikau visą generalinę prokuratūrą, kiekvieną prokurorą, pradedant generaliniu – Dariumi Valiu, baigiant Justu Lauciumi (Pociūno byla) ir Mindaugu Dūda (Kusaitės byla).   Du pastaruosius jis viešai vadina Lietuvos išdavikais ir nusikaltėliais, o Generalinę prokuratūrą – kriminaline organizacija. Už tai buvo nubaustas 400 litų bauda. Trys vieno tinklaraščio leidėjai viešai pareiškė maždaug tą patį, ką ir aštuntą dešimtį einąs didžios pagarbos vertas mokslininkas. Banderlogai su tuo susitaikė. Todėl, kad bijo, baimė nuolatinis jų palydovas.

 

Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas vadinamas niekšu. Be kabučių. Aukščiausiojo teismo pirmininkas – sistemos pūliniu ir gangrena; ministrai, komisarai, prokurorai, kiti aukščiausieji „nariai“ viešojoje erdvėje vertinami kaip valstybiniai vagys ir sukčiai...

 

Ir nieko. Todėl, kad jie bijo, nes pasiskundus prokurorui, tektų atskirti, kur melas, kur tiesa, o tiesą atskleisti baisu.  Tada tenka ieškoti kokios nudvėsusios katės policininko uniforma...

 

Jie pasmerkti, netgi patys geriausi, esantys „žulikų“ apsuptyje. Kaip šaukštas medaus deguto statinėje, nes joks žmogus dabar jau negali būti arti valdžios, nesusitepęs gėda. Jie rausta, bet vis viena sėdi. Jie girdi: gerbiamas Seimo nary X, gerbiamas Y, gerbiamas Z; ar jie girdi, ar jiems vaidenasi: gerbiamas Šviniau, gerbiamas Daktare, gerbiamas Mongolai...

 

Ak, tau gėda?!

 

Ką gi galėtų pasakyti tie, kurie netrukus bus teisiami už pilietinį nepaklusnumą? Ką jie privalėtų pasakyti savo teisėjams?

 

„Vienintelis, jums teisėjams ir tarėjams, atviras kelias yra toks: arba pasitraukti į atsargą, šitaip atsiribojant nuo blogio, jeigu suprantate, kad įstatymas, kurį vykdyti jūs pašaukti, yra blogis ir kad aš iš tiesų nekaltas; arba kuo griežčiau mane nubausti, jeigu tikite, kad vyriausybė ir įstatymas, kuriems jūs tarnaujate, yra naudingi šios šalies liaudžiai ir mano veikla kenkia bendrai gerovei“ (iš Gandžio kalbos teisme 1922 metų pavasarį).

 

Mūsų laikais, deja, visai įmanomas kompromisinis variantas – toks dar gyvas, bet nei šiltas, nei šaltas. Kaip bausmė minėtam mokslų daktarui - po 200 litų už kiekvieno prokuroro įžeidimą, už kiekvieno jo garbę. Padorus teisėjas dėl šitaip įvertinto sprendimo turėtų įsižeisti, o iš kur nors toli, iš kokio Londono ar Madrido spigus alselis galėtų atsiliepti viename ar kitame populiaresniame interneto portale straipsnio pavadinimu: „Tą dieną man buvo gėda, kad esu lietuvė (lietuvis)“ arba „Man gėda, kad esu lietuvis“, arba tiesiog „Man gėda“, arba „Velniop, tą Lietuvą“...

 

Bepigu gėdytis, kai esi Vakarų užpečky. Pasikeisk vardą, pavardę, pasikeisk lytį ir smegenis, ir nebebus gėda. Laimei taip mano ne visi, ir aukščiausiosios mūsų pareigūnės sutikimas Čikagoje tai puikiai parodė. Gal jie – tie emigravę, save ištrėmę ar valstybės kasdienybės išvaryti lietuviai - dar nori grįžti į Lietuvą? Gal jie ne-nori atsidusti, kaip seniai, labai seniai atsiduso sena rašytoja: sugrįžau į Lietuvą, Lietuvos neberadau... O ji vis dar yra ir čia, ir dabar.

 

Nedūsaukim: o, kad galėčiau paveikti istorijos eigą...

Negali, nenori?

Tada slėpkis ir gyvenk tyliai. Gyvenk tyliai, tačiau kai kas spręs tavo gyvenimą už tave.

Jeigu nori spręsti pats, turi dalyvauti, turi veikti ir dirbti, net rizikuodamas savo dabartimi ir, gal būt, ateitimi. Ir ten, toli, ir čia, namuose.


.Share

Komentarai

-1
Vilmantas Rutkauskas, 2012-06-12 23:13
-
"15 min. " buvo žyd.krikš.čioniškas straipsniokas pavadinimu "Marilyn Mansonas kuria pragarą Kauno arenoje". Iš jo kūrybos įžvalgiai, vistik, reikia suprasti, kad kuria juodaskverninį teologinį "pragarą" būtent kančios garbintojams bož. nyciniams kryž. čioniams - iš kurių štai jis per savo kūrybą tiesiog kūrybiškai pasišaipo per koncertus degindamas jų teologinius kančios garbinimo simbolius - kryžius. Šaunus atlikėjas ! Sėkmės jo grupei !
Tačiau, svarstau, kokiu reikia būti apgailėtinu ganomu klūpalu LT avinu ar avele, kad melsti (melžti) žydų byblijinio teologinio valkatos atleidimų. Čia baltų Žemėje tokie apgailėtini marazmai tiesiog negalioja, kiek besistengtų visokie žydkrikščionys gąsdinantys SAVO velniais.
CHA
-1
Vilmantas Rutkauskas, 2012-06-12 23:12
"15 min. " buvo žyd.krikš.čioniškas straipsniokas pavadinimu "Marilyn Mansonas kuria pragarą Kauno arenoje". Iš jo kūrybos įžvalgiai, vistik, reikia suprasti, kad kuria juodaskverninį teologinį "pragarą" būtent kančios garbintojams bož. nyciniams kryž. čioniams - iš kurių štai jis per savo kūrybą tiesiog kūrybiškai pasišaipo per koncertus degindamas jų teologinius kančios garbinimo simbolius - kryžius. Šaunus atlikėjas ! Sėkmės jo grupei !
Tačiau, svarstau, kokiu reikia būti apgailėtinu ganomu klūpalu LT avinu ar avele, kad melsti (melžti) žydų byblijinio teologinio valkatos atleidimų. Čia baltų Žemėje tokie apgailėtini marazmai tiesiog negalioja, kiek besistengtų visokie žydkrikščionys gąsdinantys SAVO velniais.
CHA
+1
Katastrofijus, 2012-06-10 23:13
Nereikia čia versti kaltės ant įstatymų, blogo oro, didžiojo sprogimo, žemynų dreifo, artėjančio ledynmečio ir tuo maskuot savo bailumo ar abejingumo. O dažniausia kartu visko. kur buvot kovo 17, kai šūdlenkiai darė Gedimino prospekte paradą, irgi aukštos gandiškos materijos ir baudžiamos atsakomybės maišė? Kokia kaina, toks bus ir pirkinys. Tiek daug prispausdint, teisinatis prieš save ar teisinant savo aplinkos žmones. Na Indija tai ne į temą bent jau dėl gyventojų skaičiaus. Pažiūrėkim pradžioj į save ir atsakykim sau: ar galiu nužudyt priešą dėl savo šalies, ar galiu dėl šalies paaukot gyvybę, kiek Lt galiu skirti kovai dėl Lietuvos nepriklausomybė s, kas svarbiau - patekt į rojų bet gyvent perpus trumpiau, ar gyvent savęs negerbiant ir po to degti pragare.
0
Vilmantas Rutkauskas, 2012-06-03 21:33
-----
Na, šis šio straipsnioko Autorius visada įdomiai, mąsliai ir kažkaip plačiu diapzonu priraito. Jis į pasaulį turbūt žiūri savaip - kaip sapne atmerktomis akimis.
Tik štai Autoriui noriu priminti, kad toks pasakymas "velniop tą Lietuvą" - grynai prookupantiškai krikščioniškas.
0
Vilmantas Rutkauskas, 2012-06-03 21:12
-----
Na, maniau, kad tik mane "Alke" kartais cenzrūruotai "patrina". Kokios ten "patrynimo" priežastys, ko ten taip babaiminamasi?
CHA
0
Vilmantas Rutkauskas, 2012-06-03 21:11
Na, maniau, kad tik mane "Alke" kartais cenzrūruotai "patrina". Kokios ten "patrynimo" priežastys, ko ten taip babaiminamasi?
CHA
0
tikras lietuvis, 2012-05-31 09:31
Neblogas straipsnis.
Daugiau komentarų yra http://alkas.lt
Tik gaila, kad ten nepatinkančius komentatorius cenzūruoja - jų komentarus trina ar tiesiog blokuoja.
Matyt, taip atstovauja kosmopolitus.
Follow us on Twitter


ISSN 2029-7866  | © 2011 Lietuvių Tautinis Centras | Visos teisės saugomos


Tautos balsas - žinios Lietuvai. Patriotinis interneto portalas. Lietuviai - Lietuvai!
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis