se63_1
Vytautas Šilas - Spalio 16 - Mažosios Lietuvos genocido diena
2012-10-14
PDF Spausdinti El. paštas



2006 m. liepos 19 d. LR Seimas priėmė Atmintinų dienų įstatymo papildymo ir pakeitimo įstatymą, kuriuo Spalio 16-oji diena skelbiama atmintina Mažosios Lietuvos gyventojų genocido minėjimo diena.

2007 m. spalio 19 d. LR Seimo ir Pasaulio Lietuvių bendruomenės komisija priėmė rezoliuciją „Dėl lietuvių tautos genocido Mažojoje Lietuvoje ir Karaliaučiaus krašto demilitarizavimo“.

 

Joje ji „primena, kad Seimas 2006 m. pripažino 1944-1948 metais įvykdytą Mažosios Lietuvos gyventojų genocidą, kurio metu buvo nužudyta 320 tūkst. gyventojų, tarp jų virš 130 tūkst. lietuvių kilmės, tačiau šis kraupus įvykis dar nėra pripažintas tarptautiniu mastu“.

 

Geografiškai Mažoji Lietuva yra šiaurinė Rytprūsių dalis – Karaliaučiaus ir Klaipėdos kraštai. Tai pirmosios lietuviškos knygos, pirmosios lietuvių kalbos gramatikos, pirmųjų lietuviškų periodinių leidinių, pirmųjų lietuviškų mokyklų, pirmosios lietuviškos tautinės organizacijos, lietuvių literatūrinės kalbos gimtinės žemė.

 

Čia iki XIX vidurio mažlietuviai (lietuvininkai) sudarė kaimo gyventojų daugumą. 1932 m. mūsų iškilusis filosofas ir rašytojas Vydūnas rašė, kad Prūsų (t. y. Mažojoje) Lietuvoje Tilžės, Ragainės, Įsruties, Gumbinės, Geldapės, Labguvos ir Vėlavos apskrityse gyvena per 400 tūkstančių lietuviškos kilmės žmonių, iš kurių per 100 tūkstančių dar kalba lietuviškai.

 

Štai į tokią žemę 1944 metais atėjo raudonasis maras. Stalininė valdžia Karaliaučiaus ir Klaipėdos kraštų priklausomybę traktavo kiek skirtingai ir čionai atėjusi kiek skirtingai juose elgėsi. Mat prieškario Lietuvos dalimi buvęs Klaipėdos kraštas turėjęs atitekti sovietinei Lietuvai.

 

O Karaliaučiaus kraštas priklausė vokiečiams, su kuriais reikėjo susidoroti be jokio gailesčio. Puolant Karaliaučiaus kraštą, 1944 m. spalio 16 d. buvo perskaitytas „3-jo Baltarusių fronto Karinės tarybos ir politinės valdybos kreipimasis į raudonarmiečius, seržantus, karininkus ir generolus“:

 

„Mūsų fronto kariuomenė, vykdydama Vyriausiojo Kariuomenės Vado, Sovietų Sąjungos maršalo draugo Stalino įsakymą, šiandien pereina į ryžtingą priešo puolimą. Mes einame į Rytų Prūsiją. Išmušė valanda, kai Raudonoji armija istorinę kovą už Tėvynės laisvę ir nepriklausomybę perkelia į hitlerinės Vokietijos teritoriją, į fašistinio žvėries urvą. 3-ojo Baltarusių fronto kariams teko didžiulė garbė pirmiesiems įžengti į Vokietijos žemę, kad kartu su visa Raudonąja Armija pribaigti sužeistą vokiečių žvėrį ir įtvirtinti ilgaamžę rusų
ginklo garbę.

 

Atsimink kary! Tavo šventa pareiga – teisingumo vardan nubausti nusikaltėlius!“ Mažosios Lietuvos gyventojų genocidą ne kartą kurstė Baltarusių fronto štabo propagandistas rašytojas Ilja Geršovič Erenburgas, reikalavęs: „Nėra nieko, kas vokiečiuose būtų be kaltės – nei tarp gyvųjų, nei tarp mirusiųjų. Sulaužykite germaniškųjų moterų rasinį pasididžiavimą. Pasiimkite jas sau, kaip savo teisėtą grobį. Mums nieko nėra gražesnio kaip vokiečių lavonai. Žudykite vokiečius! Juk neatsiras tokio tarp jūsų, kuriam nebūtų nekaltų vokiečių“.

 

Vos įžengę į Karaliaučiaus kraštą raudonarmiečiai ėmėsi stropiai vykdyti generalisimo Stalino ir rašytojo Erenburgo programą: žudė, prievartavo, kankino civilius jos gyventojus.

 

Lietuvos žygeiviai L. Stanevičius, V. Šimėnas, E. Paukštė ir R. Matulis išgirdo gana atvirą, buvusio tankisto, nuo pokario – Stalupėnų (rus. Nesterovo) gyventojo, neįgalaus N. pasakojimą:

 

„Kai nuo Kybartų įsiveržėme, visi gyventojai ėmė bėgti. Mes tankais – juos vytis. Traiškėme kaip šliužus. Likusius gyvus pėstininkai uždarė į sandėlius“.

 

Tokia buvo genocido veiksmų pradžia. Baigėsi jis tuo, kad Karaliaučiaus krašte vietos gyventojų neliko visai. Ignoruojantys Mažosios Lietuvos gyventojų genocidą, neretai teigia, kad nuo jo nukentėjo tik Vokietijos reicho vokiečiai, tarsi aukos būtų skirstomos pagal tautybę ir lietuviams visada buvo daromos išimtys.

 

Pateiksime jų prisiminimus.

 

Kai generolo K. K. Rokosovskio II Baltarusių fronto 31-oji armija 1945 m. sausio 26 d. ties Tolkemita prasiveržė prie Aistmarių, sausumos kelias pabėgėliams trauktis į Vokietijos gilumą buvo uždarytas. Daugybė Karaliaučiaus krašto ir centrinės Rytprūsių dalies civilių gyventojų bandė, vieni Aistmarių pakrante, kiti ledu traukti prie Piliavos (vok. Pillau) uosto, kad iš ten laivais pasitraukus į Vokietiją.

 

Apie savo, beje nesėkmingą, bėgimą Aistmarių ledu rezistentui Petras Cidzikui 1999 metais pasakojo iš Mielkiemio kilęs septyniasdešimtmetis Jonas Petraitis:

 

„Traukėmės Aistmarių ledu. Suskaičiavau keturiolika gurguolių, kurių nebuvo matyti nei pradžios, nei galo. Kiek čia galėjo būti dešimčių ar šimtų žmonių, sunku pasakyti“.

 

Vežimų, rogių ir sunkvežimių vilkstines bombardavo ir kulkosvaidžiais apšaudė rusų lėktuvai.

 

Viena Mažosios Lietuvos bėglė prisiminė: „Per ledą ėjome 27 valandas, vis klupdami ant arklių stipenų ir žmonių lavonų. Daug vežimų įlūžo ir nuskendo, nes rusai iš lėktuvų nuolat šaudė. Arkliai baidėsi ir šokdavo į atsivėrusiais properšas. Aš už rankų laikiau du savo vaikus. Baisus buvo tas bėgimas“.

 

Klaipėdiškis Aleksandras Mykolaitis rašė:

„Subombardavus Karaliaučių ir aš atvykau į Roženavą (Rozenau) prie Alenšteino (dabartinio Olštyno), kur jau buvo mano šeima... Pasislėpėme bulvių rūsyje… Grįžę į sodybą radome šūviu į kaktą nužudytą šeimininkę (ji negalėjo parodyti jokio pasipriešinimo rusams ir šiaip jau buvo nepakanti naciams). Jos vaikai liko našlaičiais. Priėjęs šiek tiek kalbantis vokiškai rusų kareivis, pasigailėjęs, patarė vykti į Alenšteiną, nes kaimuose visus gali išžudyti. Privažiavus Alenšteiną, kelias apie kilometrą iki miesto, buvo pilnai nuklotas civilių žmonių lavonais, galvomis į kelio vidurį. Važiuojant per sutraiškytas jų galvas nebildėjo net rusų tankų vikšrai. Atrodė, kad jie tokiu būdu buvo nužudyti.

 

Tarp jų galėjo būti žmonių ir iš Didžiosios ir iš Mažosios Lietuvos, nes Alenšteine buvo labai daug pabėgėlių“.

 

Ne ką linksmesni 85-mečio HermonoStepaičio iš Ragainės apskrities Lindikų kaimo 1967 m. užrašyti prisiminimai. Jis pasakojo:

 

„Lindikų kaimo gyventojų didžiuma buvo lietuvininkai, kaip pvz., Pempeitis, Naujoks, Augaitis, Maurušaitis, mokytojai Mykolaitis ir Sakaitis, ūkininkai Šturmaitis, Vilimaitis ir kiti. <...> 1944 m., vokiečių žandarų įsakymu, visi Ragainės apylinkės kaimai buvo evakuoti. Iš pradžių išvarė gyvulius, o vėliau vežimais turėjo kraustytis ir gyventojai. Tačiau 1945 m. mus užklupo rusai. Čia jie labai nežmoniškai elgėsi su moterimis ir mergaitėmis. Mano kaimynas Krūtinaitis mėgino apginti savo žmoną nuo išniekinimo.

 

Įpykęs rusas jį nušovė ant vietos. Tokiu būdu rusai nušaudavo 5 ar 6 prūsų lietuvių ūkininkus, kurie gynė savo moteris ir dukras“.

 

Tilžėje (rus. Sovietsk) gyvenusi mažlietuvė H. N. režisierei A. Kalinauskienei papasakojo kaip žuvo nenorėjusi trauktis jos mama. Netoli Ragainės miesto 20 sužvėrėjusių rusų kareivių išprievartavo ją, o po to jos, vaiko, akivaizdoje apipylė benzinu ir sudegino... Mažlietuviai kentėjo ir nuo nacių ir nuo bolševikų.

 

Dovydas Kiauka (1897-1989) iš Antleičių kaimo apie apsitraukimą vežimais ir susitikimus su „rusais“ savo dar neišleistuose prisiminimuose aprašė tokį įvykį.

 

Kai iš Plaškių kaimo gyventojo Merūno buvo atimti du arkliai jis panoro juos atgauti. Priėjęs kareivis paklausė „ar tai tavo arkliai?“

 

Tas atsakęs „Taip, mana“. Kareivis išsitraukęs brauningą šovė. Pašautasis kritęs Kiaukai po kojomis. Toliau Kiauka prisiminė „Prie vokiečių kaip nevokietis ir hitlerininkų priešas tapau mušamas ir buvau paskirtas būti nužudytas. O prie rusų į mane žiūrėjo kaip į vokietį hitlerininką ir ne vieną kartą pridėję šautuvą prie galvos ir krūtinės norėjo nušauti“.

 

Karo pabaigos raudonąjį terorą ištvėrę išlikę Karaliaučiaus krašto gyventojai buvo renkami į Karaliaučiaus, Įsruties, Prūsų Ylavos, Gastų, Tolminkiemio ir kitas koncentracijos stovyklas. Rusų literatūroje jos pateikiamos kaip rūpinimosi civiliais vokiečių gyventojais priemonė, kur šie ne tik dirbo, bet buvo maitinami, turėjo medicininę priežiūrą. Iš tikrųjų, jie ten buvo naikinami – kentė alkį, šaltį, ligas.

 

Karaliaučiaus gyventoja E. L., buvusi Ylavos stovykloje nuo 1945 m. gegužės iki spalio mėnesio, pasakojo:

 

„Tai buvo pėstininkų kareivinės iš aštuonių didelių apgriautų korpusų. Teritorija buvo aptverta spygliuotos vielos tvora, visuose kampuose aukštai iškelti bokšteliai su sargybiniais.

 

Ketvirtame ir penktame korpusuose buvo laikomi vyrai, o kituose moterys, vaikai ir seneliai. Kai aš gegužės 16 d. buvau atgabenta į lagerį, jame jau buvo apie 14000 žmonių, o birželio mėn. pabaigoje liko tik apie 6000. Per tą laiką iš bado ir ligų mirė 8000 kalinių. Kasdien iš lagerio riedėdavo vežimėliai, kuriuose buvo sukrauti lavonai. Juos gabendavo už tvoros ir versdavo į iškastus didžiulius griovius, apipildami kalkėmis“.

 

Ylavos lageris veikė iki 1949 m. pradžios. Kaip žinome, karo metu bet kokio genocido objektas yra civiliai, kariuomenėje netarnaujantys gyventojai – vaikai, moterys, seneliai. Ginkluoto konflikto t. y. karo metu jų teisinę padėtį nusako dešimtys įvairių tarptautinių sutarčių ir deklaracijų.

 

Teisinėje praktikoje dažniausiai remiamasi Hagos 1899–1907 m. taikos konferencijų konvencijomis bei deklaracijomis dėl neleistino elgesio su civiliais karo veiksmų rajone, dėl karo aukų apsaugos, kurias vėliau papildė ir konkretizavo 1949 m. Ženevos konvencija bei jos 1977 m. papildomi protokolai.

 

Sovietinis genocidas yra išskirtinis tuo, kad jį vykdžiusi pusė ne tik visiškai nepaisė tarptautinių sutarčių ir konvencijų, bet ir tuo, kad Sovietų Sąjungos valstybės turto ir pareigų perėmėja Rusijos federacijos valstybė, Ženevos konvencijos signatarė (!?) ne tik nepasmerkė savo pirmtako įvykdytą sovietinį genocidą, bet iki šiol neigia jo buvimo faktą.

 

Gal keista, o gal ir ne, bet niekas iš lietuvių istorikų Mažosios Lietuvos gyventojų genocido temos nenagrinėja.

 

Kai kas iš jų, pvz., istorikas Alvydas Nikžentaitis netgi teigia, kad mažlietuviai nebuvo genocido Rytprūsiuose auka, apie kokį nors sovietinį terorą mažlietuvių atžvilgiu nieko nežinoma, jokie dokumentai to nepatvirtina.

 

Klaipėdos universiteto istorikas H.Vitkus, pripažįsta, kad sovietinių karinių ir administracinių struktūrų nusikaltimų prieš vietinius Karaliaučiaus krašto gyventojus būta, bet raudonarmiečiai prievartavo ne tik vokietes ir mažlietuves. Buvo prievartaujamos ir į Vokietiją darbams atvežtos rusės, ukrainietės, baltarusės.

 

Ar tai galėtų pateisinti sovietinį smurtą, leistų jį ignoruoti? Kiek Karaliaučiaus kraštas neteko civilių gyventojų dėl sovietinio genocido?

 

Esame paskaičiavę, kad iki Rytprūsių karinės operacijos jame buvo apie 430 tūkst. civilių gyventojų (prieš pat karą čia iš viso gyveno 900 tūkstančių). 1947-1949 m iš krašto buvo deportuoti likę 102 tūkstančiai (taigi, kas nežuvo, tas neteko savo tėviškės).

 

Taigi išeina, kad „dingo“, t. y. susidorota su beveik 328 tūkstančiais (kiti tyrinėtojai pateikia kiek mažesnius arba gerokai didesnius aukų skaičius).

 

Pagal Vydūną, lietuvių kilmės žmonių prieškariniame Karaliaučiaus krašte būta beveik 40%. Taigi dėl sovietinio genocido Karaliaučiaus krašte netekome visų per 130 tūkstančių lietuvių kilmės žmonių.

 

Daug tai ar mažai?

 

Palyginimui pasakysim, kad dėl nacių Holokausto žuvo 195 tūkstančiai Lietuvos žydų. Nenorėčiau priešpastatyti žydų ir lietuvių netektis. Tačiau žydų iš nacių patirtos netektys kasmet prisimenamos aukščiausiu lygiu, o mažlietuvių, kurie patyrė ir nacių ir bolševikų smurtą, dažnai ignoruojamos...

 

Mes netekome visų pagrindinės Mažosios Lietuvos dalies, Karaliaučiaus krašto, lietuvių kilmės gyventojų. Dėl bolševikų partijos teroro.

 

Jei tai ne genocidas, tai kas tada?

.


 Share

Komentarai

+1
arvydas damijonaitis, 2014-02-10 10:08
Niekšiškai nutylima, vagiama Lietuvos nužudymo 1655 metais istorija: 17 amžiaus viduryje laukinių rusų ordų invazijos Lietuvoje metu buvo išžudyta 70 proc., apie 2 milijonus, beginklių Lietuvos gyventojų, fantastinio grožio sostinė Vilnius buvo sudegintas, sugriautas iki pamatų („Tvanas“). Visa tai, kas Lietuvos valstybėje per ilgus amžius sukurta ir sukaupta, buvo sunaikinta laukinių rusų ordų antplūdžių 1654-1655 m., „Tvano“ metu, kodėl lietuviai istorikai apie tai nutyli? Išdeginta žemė, Lietuvos gyventojai išžudyti, Lietuvos istorijos vienas tragiškiausių puslapių – 1655 metus būtina minėti vienoje gretoje su kitais Rusijos imperijos, genocidiniais nusikaltimais, pvz. 20 amž. masiniais lietuvių žudymais „trėmimų“ priedangoje. Deja, iki šiol Lietuvos mokykloms yra pateikta melo imperijos Rusijos „istorijos“ versija. Pagarbiai Arvydas Damijonaitis
Follow us on Twitter


ISSN 2029-7866  | © 2011 Lietuvių Tautinis Centras | Visos teisės saugomos


Tautos balsas - žinios Lietuvai. Patriotinis interneto portalas. Lietuviai - Lietuvai!
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis