A-Sabaliauskas
Algimantas Sabaliauskas - Matau laisvą ir laimingą Lietuvą
2016-09-27
PDF Spausdinti El. paštas

Pokalbį su tautininku Algimantu Sabaliausku, kandidatuojančiu Kauno Centro-Žaliakalnio vienmandatėje rinkiminėje apygardoje Nr. 13, pradėjome pusiau juokais:

- Koks velnias nešė į tą prakeiktą galerą?

- Sakot, prakeiktą? Taip, daug kas keikia šitą įstaigą. Žiniasklaida su pasimėgavimu ant Seimo pila visas įmanomas paplavas, tačiau tai nėra teisinga. Lietuva – parlamentinė Respublika.

Įstatymus leidžia tik Seimas. Prisiminkime, ką gynėme labiausiai, kada Sovietų Sąjunga Vilniuje žvangino ginklais. Seimą! Ir neatsitiktinai. Tai institucija, įkūnijanti mūsų Nepriklausomybę. Čia, o ne Kremliuje, buvo priiminėjami galutiniai sprendimai, kurie turėjo galią Lietuvoje ir buvo vykdomi. Todėl jai ir buvo grasinama. Bet atsilaikėme. Imperija negali leisti savo pavaldiniams išsibėgioti. Ji nenustojo kovoti dėl prarastų teritorijų. Pasikeitė taktika, ginklai. Bet tikslas liko tas pats. Tankus ir kareivius pakeitė „minkštosios galios“ įrankiai. Viena iš tos kovos krypčių dabar yra informacinis karas. Jo vienas iš tikslų – visais įmanomais būdais (taip pat ir negarbingais) Lietuvos piliečių galvose sėti nepasitikėjimą savo valstybės institucijomis, menkinti mūsų valstybės autoritetą, silpninti pasitikėjimą valdžia ir taip įtakoti mūsų tautiečius globos ieškoti svetur. Seimas – vienas iš pagrindinių taikinių. Reikia vėl ginti ir Seimą, ir visą Lietuvą, todėl esu pasirengęs tą daryti.

 

- Tai kur buvote prieš ketverius, aštuonerius, dvylika metų? Juk ne vakar prasidėjo Seimo niekinimas...

 

- Po 1992 metų rinkimų šoko, kada buvę komunistai, persivadinę LDDP visu rinkiminiu sąrašu (LDDP-istų Seime buvo daugiau, negu visų kitų kartu paėmus) žengė į Lietuvos širdį – Seimą, nusivylimas politika buvo beribis. Mes, Sąjūdžio žmonės, naiviai tikėjome, kad kliūčių neliko, tereikia toliau dirbti Lietuvos grąžinimo į pasaulį kryptimi ir niekas tam jau nesutrukdys. Niekas neberinks „buvusiųjų“, kurių tikslas priešingas. Klydome. Tada galvojau, kad Lietuvai liko nedaug laiko laisvėje. Bet kuriuo metu keliaklupsčiauti prieš Maskvą įpratę tuometiniai Lietuvos vadovai galėjo grįžti ir grąžinti Lietuvą į jiems įprastą terpę. Ir būtų grįžę, bet išgelbėjo aplinkybė, kad nebeliko, kur grįžti – vietoj buvusios „Sąjungos“ radosi Jelcino Rusija. Manau, tik tai mus išgelbėjo nuo naujo „savanoriško stojimo į broliškų respublikų šeimą“. Taigi, neviltis buvo gili. Likti politikoje reiškė kovą prieš laisvai išrinktą Lietuvos valdžią. Tas netilpo į galvą. Dar prieš daugiau nei metus buvome pasiryžę galvas dėti UŽ Lietuvą, o dabar kovoti PRIEŠ ją? Ne. Geriau ramiai dirbti naujomis sąlygomis, rūpintis šeima, auginti vaikus. Gal jiems geriau seksis. Dabar dėl tuometinio sprendimo man gėda. Reikėjo dėti visas pastangas, kad sovietinis nomenklatūrinis valdymo modelis buvusių komunistų nebūtų perkeltas į Lietuvą, kad lietuvybė, patriotizmas nebūtų stumiami į užribius. Į politiką grįžti pakvietė ir paskatino signataras Algirdas Patackas. Sako: „- Gana sėdėt. Laikas. Aš grįžtu į politiką - reikia pagalbos“. Nedvejojau. Buvau signataro 2012 m. rinkimų į Seimą kampanijos vadovu, atstovu rinkimų apygardoje. Labai pravertė keturių rinkiminių kampanijų Sąjūdžio laikais patirtis. Tada buvau A. Čekuolio, G. Kakaro, J. Jurgelio (du kartus) atstovu rinkimuose.

 

- Kodėl politikoje veikiate su Tautininkų Sąjunga?


- O su ko daugiau? Padoresnės politinės partijos Lietuvoj nežinau. Socdemai su konservatoriais (o ir darbiečiai su tvarkiečiais bei liberalais) puikiai įsisavino nomenklatūrinio valdymo modelį ir iš esmės mažai kuo skiriasi vieni nuo kitų. Balsuok už bet kurį iš jų – skirtumas bus labai nedidelis. Lietuva ir lietuviai (o ir vietiniai kitataučiai) nustumti į antrą ar dar tolimesnį planą. Svarbiau savi reikaliukai, smulkūs grupiniai interesai, postai, komandos iš Briuselio (ar Maskvos) ir pan. Atskirų padorių žmonių galima rasti ir ten, bet tai, mano nuomone, tik išimtys. Tuo tarpu Tautininkų Sąjunga visada nuosekliai kiek galėjo gynė tautos išlikimo, bendruomenės reikalus, niekada niekam neparsidavė. Tiksliai cituoju A. Patacko žodžius: „Vienintelė partija Lietuvoj už kurią dar galima balsuoti – Tautininkų Sąjunga.“ Apsispręsti nebuvo sunku.

 

- Sakykime, Jus išrinks. Na ir kas? Tikitės, kad galėsite kažką pakeisti?

 

- Pakeisiu. Štai pora realių darbų, kuriuos galima būtų nesunkiai įgyvendinti būsimame Seime.
Pirmiausia reikia iš esmės mažinti Seime priimamų sprendimų kiekį. Toks “produktyvumas” (vidutiniškai penki įstatymai per dieną) suprantamas pirmaisiais atkurtos Nepriklausomybės metais, nes reikėjo kurti naują valstybės gyvenimo įstatyminį pagrindą. Kuo paaiškinti tokį reiškinį dabar, po 25 metų? Nebent tuo, kad norima atbukinti Seimo narių budrumą ir bendrame sraute be pasipriešinimo, be jokios atsakomybės stumti “zadanijas”... Nepriimtina, kad Seimas svarstytų kelio Vilnius - Molėtai remonto ir panašius reikalus. Tai turėtų būti net ne Vyriausybės, o ministerijos lygio sprendimas. 90 procentų dabartinio Seimo sprendimų srauto turėtų perimti Vyriausybė su savo įstaigom. Mažai apkrautų darbais raštingų žmonių ministerijose pilna - susidoros su papildomais darbais nesunkiai. Tada atsirastų laiko rimtų klausimų rimtam svarstymui, argumentų įvertinimui, galų gale būtų laiko susitikti su ekspertais, pagalvoti ne tik apie priimamą įstatymą, bet ir apie pasekmes bei atsakomybę už jas. Gal tada dingtų pagunda balsuoti už/prieš dokumentą, jo net neperskaičius. Sprendimai pagaliau būtų priimami Seimo posėdžių salėje, o ne kažkur užkulisiuose, medžioklėse, pirtyse. Tokia tvarka stipriai sumažintų politinės korupcijos galimybę, keltų pasitikėjimą Seimu, Valstybe. Ir tai papildomai nekainuotų praktiškai nieko. Be to, būtina keisti rinkimų sistemą. Tikslas - suteikti piliečiui galimybę Konstitucijoje numatytais principais deleguoti į Valstybės valdymą tiksliai tuos žmones, kurių jis pageidauja, kurie geriausiai atstovautų jo nuostatas ir įsitikinimus. Būtina ryžtingai nutraukti įstatymais įtvirtintą praktiką, kada renkamo organo narius parenka ne rinkėjas, o politinis elitas. Rinkėjui belieka patvirtinti vieną ar kitą sąrašą. Dabar gi, kad patektų į atstovaujamąją valdžią kandidatas ne prieš rinkėją, o prieš elitą turi stengtis. Tai ir yra nomenklatūrinio valdymo, naikinančio demokratiją, esmė. Pasaulyje yra daugybė gyvenimo patikrintų daug pažangesnių rinkimų sistemų. Reikia tik noro ir ryžto pokyčiams į gera. Gana atidėlioti. Būsimasis seimas rinkimų tvarką Lietuvoje tiesiog privalo pakeisti. Prie to darbo prisidėsiu ryžtingai. Pamatysit - rezultatas Jus maloniai nustebins!

 

- Kokiose srityse jaučiatės turįs daugiau žinių, kurias galėsite panaudoti dirbdamas Seime?


- Turiu žinių ir praktinių įgūdžių švietimo srityje, juk ketverius metus dirbau mokytoju “Saulės” gimnazijoje Kaune, kultūros įstaigų administravimo srityje, nes dirbau kultūros skyriaus vedėjo pareigose Molėtų rajono savivaldybėje, paveldosaugos srityje, nes dirbau Lietuvos Respublikos kultūros paveldo inspekcijoje inspektoriumi Molėtų rajonui, smulkaus ir vidutinio verslo srityje, nes kelis metus verčiausi mažmenine prekyba, visuomeniniu maitinimu, turėjau individualią įmonę, žemės ūkyje, nes turiu žemės, auginu avis, esu ūkininkas, Lietuvos škudžių augintojų asociacijos narys, politikos srityje, nes buvau A. Čekuolio, G. Kakaro, J. Jurgelio, A. Patacko patikėtiniu rinkimuose, 2014 m. prezidento rinkimų, rinkimų į Europos parlamentą ir žemės referendumo, organizavimo apygardos komisijos nariu, logistikos, muitinės procedūrų, muitinės sandėlių veiklos srityje, nes 15 metų vadovauju muitinės tarpininko ir muitinės sandėlių paslaugų teikimo įmonei, domiuosi istorija, etnografija.

 

- Ką galite pažadėti kauniečiams?

 

- Jeigu mane išrinksit, visų algas padidinsiu 36 procentais, pensijas - 63 procentais, pašalpas 90 procentų. Maisto ir vaistų kainas sumažinsiu per pusę, elektros, dujų, šilumos ir vandens 23,3 procento, o už kanalizaciją nereikės mokėti nieko. Bet tik jeigu išrinksit. Ir jeigu koalicijos partneriai nesutrukdys.

 

- Tikite, kad Lietuva bus pasaulio žemėlapyje po 500 metų?


- Tikiu. Ir bus ne mažesnė kaip dabar. Lietuviai kalbės lietuviškai. Lietuvoje visi mokės lietuviškai ir tuo didžiuosis. Didžiuosis, kad išsaugojo seniausią Europos kalbą, protėvių tikėjimą, papročius, apeigas. Džiaugsis švariu vandeniu, tyru oru ir derlinga žeme, laukinės gyvūnijos gausa giriose ir vandenyse. Su lenkais draugausim. Dar labiau draugausim su baltarusiais ir ukrainiečiais. Paklydėliai maskvėnai bus jau nusipurtę Aukso Ordos paveldą ir sugrįžę į draugiškai gyvenančių tautų ratą. Religinės nesantaikos nebus, visos tautos garbins Dievą ar Dievus pagal savo papročius ir nepirš savų kitiems. O istorijos vadovėliuose bus parašyta, kad prieš penkis šimtus metų Lietuva buvo pradėjusi sparčiai nykti. Trečdalis tautos pakilo iš gimtų vietų ir pasklido po pasaulį kas kur. Kas bėgo nuo skurdo, kas ieškojo laimės, kas teisybės, kas laisvės, lengvesnio pragyvenimo ar švelnesnio klimato. Ne visi rado, ko ieškojo. Dalis nutautėjo ir ištirpo svetimųjų gausybėje. Bet likę Tėvynėje ir sugrįžę iš emigracijos išnykimo akivaizdoje susitelkė aplink tautai atsidavusius vyrus ir moteris, atsilaikė prieš peršamą svetimą gyvenimo būdą, įtvirtino savąjį - sau tinkantį ir patinkantį, - ir taip išsaugojo paveldėtą Tėvynę sau, savo vaikams ir vaikų vaikams...

 

Kalbėjosi Skirmantas Aušrys

 

.

Share
Follow us on Twitter


ISSN 2029-7866  | © 2011 Lietuvių Tautinis Centras | Visos teisės saugomos


Tautos balsas - žinios Lietuvai. Patriotinis interneto portalas. Lietuviai - Lietuvai!
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis